Į gimnaziją atvyksta 19 partnerių iš Vokietijos Bukstehudės Halepageno gimnazijos. Per ateinančią savaitę gimnazistai keliaus į Kauną, Vilnių, Nidą, dirbs tarptautinėse grupėse. Projekto tema – „Su Čiurlioniu“. Pristatymas – gegužės 29 d. 17:30 val. gimnazijos aktų salėje.

https://www.halepaghen-schule.de/

 

2023-2024 metų mainų Lietuva-Vokietija įspūdžiai (draugystė tęsiasi jau 34 metai!)

Šiame straipsnyje aš jums pristatysiu 2023-2024 mainų programos „Su Čiurlioniu“ veiklas, kurias nuveikėme per 8 savaitės dienas, taip pat pasidalinsiu ir savo įspūdžiais

 

Mes, 22  mainų dalyviai, laukėme atvykstančių mainų dalyvių iš Vokietijos Halepageno gimnazijos ir jie atvyko apie 21 val. vakaro penktadienį gegužės 24 d. Kai atvyko vokiečiai, visi pasisveikinome ir išvykome visi į savo namus.

Tada gegužės 25 d. vyko Šilutės miesto šventė ir buvo mainų programos dalyviai galėjo pasirinkti –  dalyvauti su vokiečiais šventinėje eisenoje su gimnazija arba skirti laiką partneriams šeimose, bet, kiek girdėjau, kai kurie lietuviai ėjo į eiseną, o kiti buvo su vokiečiais namie, tačiau vakarop visi išėjo pasiklausyti koncertų.

Sekmadienį  gegužės 26 d. grupė važiavo Į Kauną ir Vilnių. Nors pats nesudalyvavau, bet iš kitų įspūdžių sprendžiu, kad buvo ganėtinai įdomiai, bet ir reikėjo nemažai vaikščioti, kadangi vyko ekskursija po M.K. Čiurlionio muziejų, po to buvo virtualaus filmo „Angelų takais“ peržiūra. Filmas paliko neišdildomus įspūdžius. Tada mainų dalyviai vyko į MO muziejų Vilniuje, kur buvo eksponuojama šiuolaikinio meno paroda. Po to buvo laisvas laikas senamiestį ir po laisvo  laiko ilga kelionė namo į Šilutę.

Gegužės 27 d. aš ir dar keli lietuviai vedėme ekskursiją vokiečiams po mūsų Šilutės pirmąją gimnaziją, buvo labai smagu ir įdomu. Po ekskursijos buvo direktorės ir gimnazijos savivaldos pirmininko pasveikinimas, o po jo  – 45 min. lietuvių kalbos pamokėlė vokiečiams.  Tada visi išėjome pas merą, mus sutiko vicemero pavaduotoja ir po Šilutės mokymo įstaigų pristatymo buvo  apsikeista atminimo dovanomis. Prie savivaldybės pasidarėme visi bendrą nuotrauką ir pasiskirstėme į darbo grupes, kurios keliavo po Šilutę ir turėjome pagal temas (Šilutės medžiai, langai, paminklai…) pasidalinti informacija ir nufotografuoti savo grupės dalyvius.  Mano grupėje buvome aš ir Rokas bei ir trys vokietaitės, mūsų grupei buvo paskirta nusifotografuoti prie Šilutės medžių, tai mes nusprendėme nueiti prie Pagrynių ąžuolo ir mums tai pavyko. Kai grįžome i gimnaziją turėjome 30 min. šokių pamokėlę ir visi išvažiavome namo.

Tada kitą dieną  gegužės 28 d. dirbome tarptautinėse grupėse (biografų, tapytojų, grafikų, teatro, foto…). Mudu su Roku vadovavome Čiurlionio grafikos darbų grupei, tai papasakojome  savo grupės narėms apie Čiurlionį bei jo grafikos darbus ir patys pabandėme piešti su pieštukais. Tai per pirmąją darbo dieną visi nupiešėme po vieną bandymą. Vakare darkart visa grupė linksmai pašokome.

Tada gegužės 29 d. sukūrėme skaidres ir pabandėme, kaip atrodys mūsų grupės pristatymas dviem – lietuvių ir anglų ar vokiečių – kalbomis. Pristatymo vakarą atvyko lietuvių tėvai ir artimieji ir visos darbo grupės demonstravo parengtus savo pristatymus. Po to kvietėme šokti kartu savo artimuosius. Po visko buvo „bendravimo metas‘‘ ir salės tvarkymas, nes reikėjo sutvarkyti ir paruošti salę mūsų mokyklos abiturientų paskutiniam skambučiui.

Gegužės 30 d. buvo suplanuota kelionė į Nidą. Labai buvo smagu, bet, galiu pasakyti, kad oras tikrai mūsų negailėjo.  Tai pirmiausia 9 val. su autobusu pajudėjome iki Uostadvario ir iš ten su laivu plaukėme į Nidą. Laivas trumpam sugriuvęs, tačiau tai mūsų nenuliūdino, nes po neilgos valandėlės judėjome sėkmingai toliau link Nidos.  Nidoje aplankėme T. Mano namą, evangelikų liuteronų bažnyčią su kapinaitėse esančiais krikštais. Po to buvo laisvo laiko ir ėjome pavalgyti. Kaip sakiau, karštis mūsų nesigailėjo, ir po laisvo laiko turėjome lipti laiptais į kopas, o po to eiti jūros link. Prie jūros buvo smagu, nes kai kurie pasimaudė ir kitus išmaudė, bet mus užklupo audra, tad teko bėgti pliaupiant vasaros lietui. Bet tikrai nesigailėjom, nes buvo labai linksma! Tiesa, sustojo autobusas ir kai kuriuos parvežė į miesto centrą, ir nors jie mano, kad jiems pasisekė, aš manau, kad mums buvo smagiau bėgti išmaudytiems vasaros liūties. Kai visi susirinkome, išplaukėme atgal i Uostadvarį ir po kelių valandų jau važiavome į Šilutę.

O paskutinė diena – tai gegužės 31, kai buvo gimnazijos dvyliktokų Paskutinis skambutis. Vokiečiai stebėjo mūsų šventę, dvyliktokų atvykimą ir Pradinės mokyklos pirmokų pasirodymą. Mūsų mainų partneriai sakė, kad tokios šventės tradicijos neturi. Vakare 19 val. išlydėjome savo draugus su Vokietijos vėliava, jie išvyko su autobusu į Klaipėdos uostą ir išplaukė atgal į Vokietiją.

Apibendrindamas galiu teigti, kad tikrai nesigailiu, jog buvau šitos  mainų programos Lietuva-Vokietija dalyvis, nes tai tikrai išskirtinė patirtis. Buvo labai įdomu ir naudinga. Nors, aišku, kilo kai kurių nesklandumų, bet kai tai įveikėme, pasimokėme, kad problemas galima išspręsti kalbantis, bendraujant… Jei tik galėčiau, kartočiau viską, nes ne kiekvieną dieną gali patirti tokių  įspūdžių. Ir labai esu dėkingas mainų vadovams  Jolitai ir Alvydui Ežerinskiams bei savo draugams.

Tarptautinių mainų programos dalyvis trečiokas gimnazistas Gytis Maselskis